Technologijų rimtu | 10 epizodas

Kaip socialiniai tinklai pasirengė užkirsti kelią chaosui per JAV prezidento rinkimus?

Kalbos apie kišimąsi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus netyla. Nors nuo tada socialiniai tinklai patobulėjo, prieš 2020-ųjų JAV prezidento rinkimus juose ir vėl nestigo įtampos.

Tačiau ko visgi išmokė pastarieji ketveri metai?

Pirmiausia – užkirsti kelią melagienoms. Nusistovėjusioms normoms nepaklūstantis D. Trumpo elgesys socialiniams tinklams leido susidėlioti skirtingus rinkimų scenarijus. Tad „Facebook“, „Twitter“ ir kitos platformos ruošėsi galimam melagingam pergalės skelbimui dar nepasirodžius oficialiems rezultatams. Jie buvo pasirengę tam, kas ir nutiko: rinkimų rezultatų teko palaukti, o vienas kandidatas juos pripažinti atsisakė.

„Twitter“ ir „Facebook“ ėmėsi žymėti galimai klaidinga rinkimų informacija besidalijančius įrašus. Tokio žymėjimo neišvengė ir paties D. Trumpo įrašai.

Kovos su užsienio dezinformacija srityje socialiniai tinklai padarė didelę pažangą. Rusijos dezinformacijos kampanija prieš ketverius metus platformoms tapo gera pamoka. „Facebook“ suvokė galintis tapti puikia terpe neapykantos kalbai ir dezinformacijai sklisti. Todėl dėjo pastangas išaiškinti koordinuotas užsienio dezinformacijos kampanijas.

Socialiniai tinklai taip pat ėmėsi kovoti su klaidinančia politine reklama. „Twitter“ ir „TikTok“ politinę reklamą savo platformose apskritai uždraudė. „Facebook“ politinė reklama tapo kruopščiau tikrinama ir skaidresnė. Viešai prieinamas įrankis „Ad Library“ leidžia pamatyti išlaidas reklamai.

Nerimą JAV kelia politinių motyvų skatinamas įniršis ir smurtas. Todėl „Facebook“ pašalino šimtus kenkėjiškas sąmokslo teorijas skleidusių paskyrų. Tarp jų – su tarp D. Trumpo rėmėjų paplitusia sąmokslo teorija „QAnon“ susijusios paskyros. „Twitter“ taip pat įsipareigojo kovoti su smurto skatinimu.

Nepaisant kai kurių sprendimų vilkinimo, didžiausia virtuali Jungtinių Valstijų politinio gyvenimo arena

„Facebook“ kol kas, panašu, išvengia su rinkimais susijusių katastrofų. Nepaprastai didelę reikšmę politinio turinio skelbimui turintis „Twitter“ tampa vis skaidresnis ir nebijo pripažinti klaidų. Tad socialiniai tinklai, regis, pasimokė ir klaidų ir pasirengė vienai sudėtingiausių šiuolaikinės JAV istorijos akimirkų.

Šaltinis: TechCrunch.com

 

Revoliucingas navigacijos sprendimas gali iš esmės pakeisti vandenynų tyrimus

Radijo bangos po vandeniu sklinda prastai, tad GPS ten neveikia. Todėl povandeniniai laivai paprastai pasitelkia sonarus. Jie siunčia garso bangas ir gaudo jų atspindžius. Tačiau sonarams reikia daug elektros energijos.

Todėl Masačusetso technologijos institutas (MIT) sukūrė baterijų nenaudojančią navigacijos sistemą, veikiančią po vandeniu. Ji turi daug potencialo ir gali tapti sausumoje naudojamos GPS navigacijos atitikmeniu.

GPS yra gan taupiai energiją vartojanti sistema. Iš dalies todėl ji tapo neatsiejama nuo mūsų judėjimo, pradedant automobilių navigacija ir baigiant žemėlapiais telefonuose. O štai esamos povandeninio navigavimo technologijos neapsieina be didelio kiekio greitai išnaudojamų baterijų. Todėl MIT siūlo naujo tipo baterijų nenaudojančią akustinio navigavimo sistemą. Ji nekuria signalų, o pasinaudoja esančiais aplinkoje.

Sistema naudoja pjezoelektrines medžiagas. Paveiktos mechaniškai, jos sukuria elektrinį krūvį. Garso bangų informaciją mokslininkams pavyko paversti dvejetainiu kodu. Anksčiau tai buvo pasitelkiama temperatūros ar druskingumo matavimui. Tačiau iškelta teorija, kad tokiu būdu galima nustatyti vietą.

Iš tiesų viskas yra sudėtingiau, nei atrodo. Mat garsas po vandeniu atsispindi nuo įvairių paviršių, atkeliauja sunkiai nuspėjamais kampais. Mokslininkų komanda tai įveikė pasinaudoję „šokinėjančio dažnio“ („frequency hopping“) technologija. Dabar technologiją bandoma pritaikyti triukšmingesnėje aplinkoje ir negiliuose vandenyse.

Tobulinama sistema galėtų leisti būsimiems robotiniams povandeninio tyrinėjimo įtaisams efektyviau atvaizduoti vandenynų dugnus žemėlapiuose, įgyvendinti automatinį stebėjimą ir povandeninę navigaciją.

Šaltinis: TechCrunch.com

 

„Raspberry Pi 400“: klaviatūroje sutelpantis mikrokompiuteris

„Raspberry Pi Foundation“ lapkričio pradžioje pristatė naują produktą – mikrokompiuterį „Raspberry Pi 400“, kurio korpuso vaidmenį atlieka klaviatūra. Šį mažylį galima tiesiog įsimesti į krepšį ar stalčių. Klaviatūra patogi ilgai trunkančiam ar aklam spausdinimui.

Visą apie 100 eurų kainuojantį rinkinį sudaro „Raspberry Pi 400“, pelė, USB-C maitinimo šaltinis, microSD kortelė su „Raspberry Pi“ programine įranga ir HDMI – micro HDMI kabelis.

Mikrokompiuterio pagrindas yra „Raspberry Pi 4“ plokštė su keturių branduolių 1,8 GHz „Cortex-A72“ procesoriumi ir 4 GB DDR4 RAM.

Mikrokompiuteryje-klaviatūroje įtaisytos dvi USB 3.0 ir viena USB 2.0 jungtis, dvi micro HDMI sąsajos ekranams, „Gigabit Ethernet“ tinklo prievadas ir 40 kontaktų GPIO jungtis, leidžianti mikrokompiuterį prijungti prie įvairių elektronikos sistemų, plokščių ar įrenginių. Norint prie „Raspberry Pi 400“ prijungti ausines, teks naudotis USB jungtimi arba „Bluetooth“ ryšiu.

Lengvai įdiegiamas programinės įrangos rinkinys patenkina visus poreikius – nuo grafinių, biuro ir nuotraukų apdorojimo programų iki žaidimų.

„Raspberry Pi 400“ puikiai atlieka asmeninio kompiuterio funkcijas – tereikia tik monitoriaus ar televizoriaus. Jį galima prilyginti nedidelio galingumo nešiojamiesiems kompiuteriams. Tai tinkamas variantas šiuo metu itin aktualiam darbui ar mokymuisi iš namų.

Šaltinis: Wired.co.uk

 

Nuotolinio mokymosi galimybė – gyvenimiška patirtimi paremti projektai

Moksleiviams ėmus mokytis nuotoliniu būdu, kai kuriems jų teko imtis naujų veiklų ir vaidmenų. Vieniems tenka prižiūrėti mažesnį broliuką ar sesutę, kitiems – tvarkyti namus, gaminti valgį ar kitaip pandemijos krizės metu pagelbėti savo šeimai. Jie susidūrė su pandemijos atneštais iššūkiais ir įgijo gyvenime reikalingų įgūdžių, išradingumo ir kūrybingumo. Tiesa, to jų išmokė ne mokykla. Tačiau galbūt tai yra proga pakeisti švietimo sistemą?

Nuotolinis mokymas išryškino moksleivių socialinius skirtumus ir nelygybę. Bet jis taip pat suteikia galimybių. Tereikia pasitelkti savarankiškus projektus ir kūrybiškas technologijų platformas. Naujoji sistema turėtų reaguoti į moksleivių ir jų šeimų realaus gyvenimo poreikius ir leisti jiems perteikti savo veiklų patirtį.

Tarkime, ūkinį pastatą su tėčiu statęs berniukas iš tiesų įgyvendino projektą, kuriam prireikė matematikos, fizikos, projektų valdymo ir inžinerijos žinių. Tad jis galėtų dalintis projekto pažanga, o galiausiai klasės draugams ir mokytojams surengti virtualią ekskursiją po savo rankomis pastatytą statinį. Mažylius prižiūrintiems moksleiviams praverstų programa, apimanti ankstyvojo ugdymo ir priežiūros įgūdžius. Progresą pristatyti būtų galima vaizdo dienoraščiais. Visais šiais atvejais demonstruojamas kūrybiškumas, kritinis mąstymas, komunikacija ir išmoktų pamokų pritaikymas.

Tokia mokymosi sistema būtų pritaikoma atsižvelgiant į kiekvienos mokyklos galimybes, pasitelkiant jau pradėtas formuoti praktikas. Ji moksleiviams suteiktų galimybę tobulėti neapleidžiant rūpinimosi savo artimaisiais. Socialinė nelygybė švelnėtų, o gyvenimiškos moksleivių patirtys ir darbai virstų teorinėmis žiniomis papildomais projektais ir įvertinimais.

Šaltinis: Edsurge.com