CodeAcademy studentai: Monika

Pirmasis įrašas apie CodeAcademy studentus. Monika į kursus atėjo išmėginti savo jėgų, o pagrindinis tikslas buvo „išklausyti kursą iki galo“, tačiau programavimas merginą „užkabino“: Monika baigiamąjį egzaminą išlaikė bene geriausiai iš visos grupės, surinkusi 9,5 iš galimų 10 balų ir toliau mokysis programavimo „Studijų“ programoje bei sieks IT karjeros. Dėkojame Monikai, pirmajai išdrįsusai papasakoti apie save ir savo istoriją, dalinamės interviu:

Ką veikei iki kursų? (dirbai/mokeisi/kita veikla)

Iki kursų pradžios ir jų metu pilnu etatu dirbau ir vedžiau treniruotes. Esu baigusi kineziterapijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Iki šiol sėkmingai dirbau ilgametę patirtį turinčiame privačiame stuburo ligų gydymo centre. Mano darbas apėmė ne tik kineziterapiją, bet ir fizioterapijos procedūras, bei dalį administracijos – esu iš tų žmonių, kurie mėgsta žinoti viską, kaupti betkokią patirtį, nebaksnoju į darbo sutartį, sakydama „man šis darbas nepriklauso“. 

Taip pat, po darbo vedžiau pole dance treniruotes, kurių kiekį teko apriboti, nes sutapdavo jų ir programavimo kursų laikas. Pole dance susidomėjau ketvirtame kurse, prieš 5 metus. Tobulinausi įvairiuose seminaruose, kursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kad galėčiau savo patirtimi dalintis su kitomis merginomis/moterimis, norinčiomis išbandyti šį neįprastą sportą. 

Ką veiki laisvalaikiu?
Laisvalaikiu skubu į pole dance studiją pasitreniruoti pati. Neslėpsiu, kad labai smagu ir ant sofutės laisvalaikiu padrybsoti, tačiau ne prie įprastos televizijos. Lietuviškos televizijos ir naujienų portalų vengiu – juose per daug neigiamos informacijos, o jei ir nutinka kažkas svarbaus, vistiek sužinau iš kitų šaltinių. Mieliau renkuosi YouTube platformą, kurioje galiu gauti mane dominančią informaciją, pradedant programavimu, baigiant sveiku gyvenimo būdu, kelionėmis. 
Per pastaruosius 3 metus įnikau į keliavimą. Prieš 5 metus sakiau, kad keliauti man neįdomu, juk labai gerai ir Lietuvoje, o su laiku priklausomybė išsivystė iki tiek, kad grįžusi iš vienos kelionės jau turėdavau lėktuvo bilietus į kitą. Keliavau tiek pažintiniais, tiek pole dance žinių praplėtimo tikslais, o dabar, dar ir vaikydamasi vėjo.
Prieš pusantrų metų kelionės į Egiptą su kaituotojų komapaniją metu pradėjau mokintis jėgos aitvarų sporto. Praėjusią vasarą 10 savaitgalių iš 13 praleidau pamaryje/pajūryje – vėjuotos vasaros dėka išmokau kaituoti. Dabar dar ir šis pomėgis daro įtaką kelionių krypčiai.
Kodėl nusprendei pradėti mokytis programuoti?

Net vengdama žiniasklaidos, vistiek girdėdavau, koks didelis yra programuotojų trūkumas, ir kad jis tik didės. Apie porą metų vis iškildavo mintis „Kažin, ar galėčiau išmokti programuoti?“. Kaip iškildavo, taip ir išnykdavo, nes veiklos buvo sočiai – darbai, hobiai, kelionės. Pastebėjau, kad mėgstu kabinėtis prie detalių, analizuoti, grupuoti, mėgstu darbus atlikti preciziškai, tam tikra mano susigalvota, ar kito užduota tvarka. Įtariau, kad tai geros savybės programuotojui, bet tada programavimas atrodė „kosmosas“. Dar mokykloje per informatiką buvome prisilietę prie Pascal ir C++, sekėsi labai blogai…

Rudenį, po kelionės į Majamį, buvau įkvėpta pradėti kažką keisti. Pati užklydau į Code Academy puslapį pasidairyti. Vėliau, kaip Kalėdinę dovaną, kursus padovanoti siūlėsi draugas, tačiau viskas pasibaigė tuo, kad vienas kitam padovanojome Kalėdinę kelionę į Egiptą su jėgos aitvarais. Paskutinis lašas į taurę buvo, kai buvęs klasiokas pasiūlė „pamėgti“ Code Academy Facebook puslapį, tada išsikėliau sau „New Year’s resolution“, kad 2017 metais pabandysiu išmokti programuoti, ir pagaliau atsikratysiu to ramybės neduodančio klausimo. Nieko nelaukusi kreipiausi į Code Academy ir užsirašiau į PHP pradedančiųjų kursus. Tikėjausi, kad bus žiauriai sunku, kad naktimis nemiegosiu, turėsiu perlipti per save, buvau išsikėlusi vienintelį tikslą – bent išklausyti kursą iki galo.

Ar sunku buvo mokytis?

Pradėjusi lankyti pamokas, laukiau, kada prasidės sunkioji dalis, bet pamokos keitėsi, o informacija vis dar buvo įkandama. Pamokų net laukdavau nuo pat ryto, nes iš tiesų buvo smagu, dėstytojas sugebėjo sudominti ir žinias pateikti suprantamai. Po kiekvienos pamokos gaudavome namų darbus, prie kurių tekdavo praleisti kartais tik valandą, kartais, kai nesigaudavo iš pirmo karto, ir kokias penkias. Namų darbų atlikimas garantavo temos supratimą, taigi laiko nebuvo gaila, o ir pradėjus kapstytis prie kodo laikas labai greitai bėga. Jei strigdavome, galėdavome rašyti dėstytojui, arba pasikonsultuoti su grupiokais tarpusavyje. Beje, visa informacija yra ir internete, tereikia tik nepatingėt paieškot atsakymų į savo klausimus.

Ir štai dabar juokinga atrodo, kad į kursus ėjau galvodama, kad man tai bus didžiulis, sunkiai įveikiamas iššūkis, o finišavau baigiamąjį egzaminą išlaikydama 9,5 balo iš 10.

Žinau, kad eisi į antrąjį kursų lygį. Kodėl pasirinkai mokytis toliau? Kuo „užkabino“ programavimas?

Pradedančiųjų kursus pradėjau nežinodama apie galimybę mokytis toliau. Didžiąją dalį kurso stengiausi negalvoti apie tai, ką darysiu toliau, nenorėjau užbėgti įvykiams už akių, nežinojau, kaip seksis įsisavinti pradedančiųjų lygį. Svajojau, kaip po kursų lėksiu į kokią kelionę prasiblaškyti. Kai supratau, kad man sekasi gerai, kad įdomu ir „kabina“, pradėjau galvoti ir apie antrą lygį.

Suvokiau, kad savarankiškai toli nenueisiu – reikėtų plėsti žinias pačiai, ieškoti praktikos vietos įmonėje. Per daug gerai save pažįstu – atidėjimas vėlesiam laikui reikštų „niekada“. Code Academy sudaro labai geras sąlygas – už mokslus atsiskaityti galima pradėjus dirbti pagal naująją specialybę, suteikia pagalbą įsidarbinant, mokslai intensyvūs, programa išsami ir aiški, padengia tai, ko prašo darbdaviai darbo skelbimuose.

Programavimas pasirodė ne toks sunkus, kaip atrodė. Man patiko faktas, kad kokį parašysi kodą, tokį ir turėsi – jokių interpretacijų. Pvz., kineziterapijoje pacientą taip pat savotiškai „koduoji“ – surandi jo problemą, nurodai, ką jam daryti, kad tą problemą išspręstų, sudarai programą, tačiau priešingai nei kompiuteris, žmogus dar pasirankioja klaidingos informacijos internete, paklauso, ką kompetencijos neturintis draugas pataria, prie kodo eilučių nagus prikiša kitas, savo darbo neišmanantis ir pagal vieną šabloną dirbantis kineziterapeutas. Tada žmogus grįžta pas tave ir stebisi, kodėl jam vis dar negerėja.

Kitas man patikęs dalykas – galimybė klysti ir taisytis. Bedarydamas dėstytojo užduotį, rašomą kodą nuolatos tikrini ir tobulini tol, kol gauni tai, ko reikia. Tuo tarpu pacientui nepasakysi „Atsleiskit, visgi netinka Jums tas pratimas, kurį mėnesį darėte, pabandykime kitą!“

Ar galvoji apie persikvalifimą? Galbūt jau įvyko kažkokių pokyčių siekiant programuotojos karjeros?

Taip, dabar mano tikslas yra įsidarbinti pabaigus PHP pažengusiųjų studijas. Pradedančiųjų lygis man padėjo suprasti, kad tai yra tik mano noro klausimas. Visa informacija paduodama, jei patingėsi ją įsisavinti – joks dėstytojas dėl to nebus kaltas. Nuo dėstytojo, manau, priklauso tik tai, kaip lengvai ji įsisavins.
Pirmieji pokyčiai, tai kad išėjau iš darbo. Džiaugiuosi, kad mano vadovė ir bendradarbiai šį mano apsisprendimą suprato, netgi palaikė, nepaisant to, kad buvo gaila manęs netekti kaip darbuotojos. Nespjaunu į kineziterapiją, šių žinių iš manęs niekas neatims, tikiu, kad persigalvojusi, galėčiau toliau tuo užsiimti.

Mane sužavėjo programuotojų poreikis, galimybė pasirinkti darbovietę, sukaupus pakankamai patirties – ir galimybė dirbti iš namų, o namai juk gali būti ir koks nors vėjuotas pasaulio užkampis. Kelionių metu susidūriau su žmonėmis, kurie galėjo leisti sau dirbti prie kompiuterio per atstumą, ko pasekoje galėjo ir dažniau, ir ilgiau keliauti. Tas pats ir su kaitavimu – darbo dienomis pamaryje vėją gaudyti paprasčiau, kai gali dirbti per atstumą. Vėjas nelaukia, kol atvažiuosi pas jį savaitgalį. Tuo tarpu kineziterapija – darbas reikalaujantis pastovumo, registruojamasi iš anksto, žmogui kamuojamam skausmų nepasakysi „palauk“.

Man 28-eri, jei neišdrįsiu pabandyti, kažką savo gyvenime pakeisti dabar, tai būnant 38-erių, iš komforto zonos išlįsti bus dar sunkiau, ir beliks tik save kaltinti, kad nieko nedariau anksčiau. Apskritai, tiek į pradedančiųjų kursus, tiek į PHP studijas žiūriu be „fail’o“ galimybės. Man negaila sumokėti pinigus už tai, kad atsakyčiau į mane kamuojančius klausimus, negailą pinigų už žinias, ypač tas, kurių pati noriu, o ne siekiu vedama bandos jausmo (t.y. pabaigus mokyklą kažkur būtinai stoti studijuoti). Net jei ir neįgysiu šios specialybės, būsiu išplėtusi savo gebėjimus, prisivertusi gerokai pramankštinti smegenis, įsisavinti naują, neįprastą informaciją, įgavusi gyvenimiškos patirties, susipažinusi su naujais žmonėmis. Na, o geriausi atveju – būsiu nukreipusi savo gyvenimą ten, kur noriu, o ne kur „neša srovė“.